žibutinis

2 žibutìnis, -ė adj. (2) Graž, žibùtinis (1) Brt; LTR(Klvr, Lp) kuris blizga, žiba: Siuvo kriaučius per du metu, užsisiuvo du čebatu; čebatus žibutiniùs, marškinėlius išsiūtinius (d.) Š(Zp). Iš tų popierių žibutìnių kepures pasidarydavo, paklodes apsisiausdavo ir eidavo Snt. Užsidėjo žibutìnę skrybėlę Nm. Nuvažiavau pas dukrą, įžengiau pro duris ir tik slyst ant žibutìnio grendymo (parketo) Plv. Kuris raktas? –Tas žibutìnis, kuris žiba Bgt. Įsiūk man žibutiniùs guzikus Alk. Žibutìnės šukos J.Jabl(suv.). | Saulė jau pagadlybai leidžias – žibutìnė (ryški) Snt.